Dienoraštis

          Kvėpuoju, kuriu, mokausi, svajoju, myliu… esu tokia pati kaip ir Jūs. Gal būt mano pasirinkimas vieniems atrodo įdomus, kitiems nesuprantamas arba nereikalingas. O man jis- nuostabiausias Gyvenimo atradimas.

        Pradedu naują skyrelį …DIENORAŠTIS, kuriame aprašysiu mane aplankančias mintis, emocijas, patirtis, gal būt džiaugsmą ir skausmą, nes tai lygiai taip pat tikra, kaip ir kiekvieno Jūsų kasdienybėje. Gal būt kartais Jus nustebins kitokia motyvacija, kitoks požiūris ir kitokios pastangos, tačiau manau tai ir yra įdomu?


 

            Kiek daug telpa Mūsų svajonėse…    (2010-01-07   )  

 
Mačiau trokštamo įvykio vaizdą-… jis išsipildė.
Svajojau apie mylinčio vyro prisilietimą-… gyvenimas man tam suteikė progą.
Siekiau sąmonės aiškumo ir begalybės-… prieš mane veriasi vis platesni horizontai ir galimybės…
 
       Kartais bijau apie ką nors svajoti. Anksčiau galėdavau ilgai klaidžioti įvairiais jų labirintais, peržiūrėdama dešimtis galimybių ir stebėdama vis kitokį galutinį rezultatą. Dabar galvodama turiu sustoti, nes bet kuris mano mintyse nubrėžtas kelias netrukus gali realizuotis. Ir gera, ir baugu…su kiekviena mintimi auga mano atsakomybė. Jei galiu apie tai galvoti, vadinasi priimu šią realybę į savo pasaulį. Ar man tikrai jos reikia? Ar aš jos noriu, ar tik stengiuosi jos atsikratyti, stebėdama ten gimstančias blogybes..
       Pasirinkimo dilema. Svajonių dilema. Gal pasakyti joms, kad dabar tik „šiaip svajoju“, kad tam nebūtina realizuotis? O gal pasakyti, kad „šią svajonę ypač myliu“, kad suteikiu jai visus galimus prioritetus J))
       Kaskart gyvenimas darosi vis įdomesnis. Jis lyg veidrodis atspindi visus mano pasirinkimus, sprendimus ir …baimes. Jos irgi nori patekti į tą erdvę, kur bet kokia kūryba materializuojasi realiais įvykiais ir patyrimais. Turiu jas laikyti, uždaryti ir perkeisti. Apie tai ir galvoju…

Šalia…   (2010-02-15)  

308
       Jaučiau kito asmens sąmoningą energetinį prisilietimą prie mano biolauko. Jutau, kaip įsitempia ir suaktyvėja mano sukurtos apsaugos. Stebėjau, kaip tas Kitas, stengiasi įveikti šią kliūtį ir lyg Drugys apsiaučia mano energetinį kokoną, slegia jį savo virpėjimu, koncentruojasi ir tankina savo būvį. ..
       Šiuo metu galėjau įsilieti į Jį, ištirti jo ketinimus, norus. Sekiau Jį… Laukiau… Perdaviau, kad atpažinau…
       Nesvarbu, kad tikrasis Jis yra už keliasdešimt kilometrų nuo tos vietos, kur dabar esu aš, net jei už tūkstančių, net jei kitame žemyne… Subtilūs mūsų energetiniai virpesiai su savimi nešdami dalį mūsų sąmonės gali sklisti akimirksnio greičiu į pačią begalybę, išpildydami bet kokį mūsų ketinimą. Tad Mes galime bendrauti vienas su kitu. Galime siųsti atvirumo ir širdies vibracijų bangas- meilę, palaimą, skausmą, neapykantą, gėlą, vienatvę… Galime liesti vienas kitą, glostyti plaukus. Jausti blakstienų virpėjimą, lūpų prisilietimą, artumo svaigulį. Tačiau lygiai taip pat ir agresiją, keršto smūgius, šaltumą, atstūmimą.
       Ar ši realybė bendraujant mums per atstumą, tačiau su tokia galinga jaučiamų, išgyvenamų, girdimų ir matomų potyrių galia yra menkesnė, nei būnant vienas šalia kito, kuomet savo fiziniu kūnu galime visa tai daryti??? Kas yra tikra?

Meilė    (2010-03-01) 960_720

        Prasideda diena, pabundu… Kai mano kvėpavimas tampa sąmoningas, o pojūčiai išgryninti ir suprasti, išgyvenu didelį džiaugsmą, nes ir šiandien yra ką mylėti!
           Už lango siūbuoja beržas, tačiau ne bet kaip… Jo šakos tiesiasi, tiesiasi link manęs, o vėjas jas mesteli dar artyn. Kad per langą ir kelis metrus tuščios erdvės, skiriančios mane ir jį, jausčiau prisilietimą, pasveikinimą, švelnumą. Juk jis taip sveikina mane, ir džiaugiasi, kad ne šiaip sau svyruoja, o svyruoja ir glosto mane. Sakau „ačiū, aš žinau, aš suprantu“ ir pasiunčiu jam savo švelnumą ir meilę.
         O vakar ant vienos plonos beržo šakelės atsitūpė paukštelis. Toks gražus, pasišiaušęs, atstatęs savo plunksneles vėjui. Kai pasiunčiau ir jam ryto pasveikinimą, paukštelis taip suspurdo, ėmė dairytis, o paskui priskrido prie lango. Žiūrėjau koks jis gražus, koks atviras, koks tobulas… Jo atnešta žinia mane pasiekė vėliau, tačiau jau tada žinojau, kad tai nebus kažkas labai malonaus. Dėl to jis delsė, ir dairėsi, ir stengėsi to išvengti…
         Vakar daug dirbau. Kanalai, energija, valymas… Ar sakiau, kad ji gyva? Ta energija, ta sklindanti vibracija- ji ne tik gyva- ji sąmoninga. Ir netgi kur kas labiau nei bet kuris iš mūsų. Ji priima ir atliepia meilę dirbdama savo darbą. Ji veikia iš karto keliais mums suvokiamais lygmenimis orientuodamasi į išreikštą ketinimą, seka jo kryptį, stiprumą ir menkiausius pokyčius. Kai dėkoju jai, užtvindo mane begaline meilės lavina. Galiu plūduriuoti joje, galiu gerti, galiu sklaidyti į aplinką…
          Šiandien yra labai daug ką mylėti. Gavau tokį nuostabų laišką, kad mačiau žaižaruojančias to žmogaus širdies vibracijas. Jos skleidėsi lyg gėlė ir sklido link manęs. Už ką? Už tai kad yra ką mylėti, ir kad nuolat būtų…

 


Skausmas  (2010-05-05)

         Širdies plote augo atskiras darinys. Jis plėtėsi, siurbė energiją iš visų aplink esančių organų, silpnino ir žeidė visą mano struktūrą. Nešiojausi jį visur su savimi, kviečiau Meilę, kad paskandinčiau, ištirpinčiau šią sunkią esybę joje. Kuomet atsiverdavo didelis Meilės energijos srautas šis darinys iššaukdavo begalinį, sklindantį per visus nervinius kanalus Skausmą. Tokį stiprų, kad rodėsi jog buvimas su tuo negalimas. Ir vis dėl to tas buvimas tęsėsi… Kuo labiau stiprinau Meilės srautą, kuo labiau atsiverdavau jam, tuo intensyvesnis darydavosi skausmas. Jis smelksi į visą mano krūtinę, apėmė širdį, plaučius, leidosi žemyn, tekėjo į kitus vidaus organus, skverbėsi į visą mane supantį energetinį lauką…
         Kaip gali Meilė išprovokuoti tokius požymius?
         Nebežinojau kaip su tuo būti.
        Tačiau manęs neapleido nuojauta, kad būtent Jis, tas darinys ir bando atskirti mane nuo Meilės. Todėl Jis tampa toks be galo skausmingas, stengdamasis mane sustabdyti nuo šviesos ir harmonijos srauto…
images7
       Aš pažinau jį. Tai Ego! Aš sugavau jį- tai Ego… Kodėl iš karto nesupratau…? Ieškojau jo kitur. Ieškojau jo kitaip. Ir suprasti padėjo tik mirtis. Kuomet vieną naktį kankinama nebepakeliamo skausmo, draskančio į gabalus mane visą, persekiojančio kiekvienoje ląstelėje, kiekviename judesy, kiekviename sąstingyje aš sutikau galų gale numirti. Sutikau numirti, kad visa tai liautųsi. Sutikau numirti atsisakydama savo pretenzijų, kovos, lūkesčių, viso ką turiu, ką darau ir dėl ko gyvenu. Čia ir dabar numirti, viską palikti. Sprendimą priėmiau ne protu, o širdimi.
      Tai nebuvo lengva. Juk mes galime švaistytis žodžiais, vaidinti drąsius, atsisakyti to, kas mums ir taip nelabai rūpi. Tačiau būnant akistatoje su savimi ir visu aukštesniuoju pasauliu, kuomet į tave liejasi beribė, švytinti Meilės energija, kuomet matai ir jauti angelų buvimą, žinai, kad šalia tavęs yra ir Jėzus ir Marija… tuomet sutikti numirti reiškia išties numirti. Nes tai neatšaukiama, nebepakeičiama,- lyg duotum priesaiką prieš Dievo Teismą…
       Dabar suprantu, kad tai buvo Ego mirtis.
       Viskas pasikeitė. Skausmas dingo, ta griaunanti sunki esybė dingo…
Tačiau aš vis dar čia, aš vis dar esu. Aš vis dar myliu ir džiaugiuos buvimu- šią akimirką ir šią begalybę…

Noriu piešti…  (2011-05-19)

        

    Šiandien taip noriu piešti, kad galvoje klostosi vienas po kito jau atliktų darbų vaizdiniai. Labai noriu nupiešti savo patirties būsenas. Noriu kad atsilieptų kitos gyvenančios ir jaučiančios, kuriančios ir mylinčios Sielos, kurios pasakytų- taip ir aš tą patyriau, taip pažįstu šitą jausmą,.. taip ir aš ten buvau…

  Kiekviena diena atneša daug naujos patirties, naujų jausmų,- tai taip nuostabu ir neišreiškiama žodžiais. O piešiniais??? Nežinau. Kaip ir bet kokios kūryboje naudojamos išraiškos priemonės- kiekviena turi savo ribotumus, savo vaizduojamąją terpę, o čia begalybė kurią noriu perteikti. Kaip ją perteikti?

   Noriu piešti, bet man pritrūksta spalvų, man pritrūksta to spindinčio žėrėjimo, akimirksnio judesio ir atsinaujinimo, pritrūksta gylio ir garso. Lyg nuotraukoje sustabdytos akimirkos- visuomet blankesnės, visuomet be pradžios ir be pabaigos ir nėra joje tos plėtimosi dinamikos nei unikalaus skambesio.


eaelbvsLabai noriu piešti, tik nežinau kaip… Gal be tradicinio popieriaus ir teptukų, gal tiesiog išskiriant tuos norimus perteikti vaizdinius tiesiog į eterį- lyg projektoriumi- kuomet kažkur gilumoje sugaunamas vaizdas, kuris išplečiamas, padidinamas ir rodomas jau visiems. O kur jį rodyti? O kam jį rodyti? Ir ar reikia to kam nors?

    Išgyvenu didelę ekstazę, skrydį ir norėčiau tai parodyti kitiems. Tiems, kurie ieško ir neranda, kurie kenčia ir džiūsta iš širdgėlos ir nevilties, kurie serga, kurie neturi tikslo. Manau bent vienas toks piešinys- skaidrė įvestu į Transformacijos ir iliuzijų griūties būseną ir padėtų pajusti tai, ką išgyvenu aš. Ir ta begalinė beribė Meilė- ji tokia didelė ir tokia intensyvi, kad jos tiesiog nebegalima nepastebėti, nuo jos atsiriboti ar kitaip paneigti. Tegul atsimerkia skeptikai, tegul atsimerkia ir pažvelgia pykstantys, susierzinę, nekantrūs, kerštaujantys ir jie pamirš dėl ko tokie buvo, nes ši Meilė daro Stebuklus mumyse, aplink mus ir einančius iš mūsų…

Tad turbūt tikrai verta piešti…


Dabar... (2011-08-25)   arba Susitikimas su Liepsna Dvyne

      Gyvenimas vyksta dabar. Nebus vėlesnio traukinio, pakartojimo ar naujo bandymo. Dabar myliu, jaučiu, kuriu arba pasineriu į visišką tuštumą. Būtis ritasi šiuo konkrečiu momentu ir šį kartą esame kartu arba atskirai, laimingi arba nusivylę, kovojantys arba susitaikę su pralaimėjimu. Ir kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas sprendimas stumteli link kito, tolesnio. Tad neverta gręžiotis ir klausti „O kodėl man taip?“ „Kodėl aš čia?“…
         Dabar tai reiškia nuolat- ir dieną ir naktį, ir būdraujant ir  atitolus nuo bet kokių rūpesčių…
      Sutikau savo Liepsną Dvynę- žmogų, kurio visų labiausiai gyvenime ieškojau. Patekau į patį Liepsnos židinį. Ar žinai kas yra Liepsna Dvynė- tai siela dvynė, tavęs dalis. O ar žinai kodėl ji vadinasi Liepsna dvynė? Todėl kad ji labai degina, todėl kad tarp tų dviejų Liepsnos Dvynės dalių- tų susitikusių Žmonių tvyro labai stiprūs priešingi poliai ir tarp jų tokia didelė didėliausia traukos jėga. Ji veikia net esant kitame kontinente, kitame žemyne, ji lyg švyturys veda laivą per jūras į krantą. Tai tikslas, kurio kiekvienas siekiame ir kuris dažnai būna per toli kad pasiektume, arba per didelius išbandymus nešantis kad išdrįstume prisiartinti per daug arti. Ar žinai kad tai tokia deginanti ugnis, kurioje tiesiog gali paskęsti ir užbaigti bet kokią savo egzistenciją? Nes tas tikslas jau būna pasiektas.
Dažniausiai, mes priėję per daug arti prie tokio Žmogaus, pajuntame tą kaitrą, tą trauką ir baimę, kad tai viską sudegins, sunaikins viską ką kūrėme, viską užbaigs. Pajuntame, kad atiduosime savo savastį, kad tapsime nebe savimi, o kažkuo kitu. Baimė labai dažnai liepia nusigręžti, apeiti, atidėti susitikimą..irene-sheri 

Sutikau savo Liepsną Dvynę ir priėjau labai labai arti. Žinojau kad šiame gyvenime turiu tai padaryti, tai išgyventi ir jeigu reikia sudegti.
Aš Esu tai. Aš Esu vientisa, begalinė, visa apimanti.
Nesvarbu kad tas žmogus, ta Liepsna Dvynė laikinai atsitraukė. Pabūgęs tos kaitros, pabūgęs griūties, transformacijos, iššūkių.. Bet jis sugrįš. Jau jaučiu vėl jį artinantis, nes kaitra vėl auga.
Galbūt šį kartą susitikimas bus ilgesnis ir mes  įžiebsime tą vienybės ugnį…?
Ar žinai, kad užtenka vieno tokio susitikimo pasaulyje, kad įvyktų negrįžtami pokyčiai? Priartėjimo, ugnies ir galios šokis, kad visi atrastume savo Liepsną dvynę, savo antrąją Sielos dalį. Juk esame vienoje Žmonijos sąmonėje. Tad Dviejų žmonių susitikimas gali tapti visos žmonijos susitikimu ir perėjimu į visai naują santykių ir suvokimo lygmenį…
Užtenka vieno tokio susitikimo Žemėje… Tačiau iki šiol jo vis nėra. Žmonės ieško vienas kito, tačiau per daug arti priėję- bėga, jausdamiesi pažeidžiami, kenčiantys, nepajėgiantys keistis…Ir renkasi gyvenimą tarp svetimų, nesuprantančių, neatliepiančių savo Dvasia ir Siela į jų Esybės šauksmą. Renkasi kančią, išnaudojimą, nepasitenkinimą… ir viskas dėl saugumo. Dėl šios akimirkos saugumo, dėl  išlikimo čia kur esame, dėl pokyčių baimės…
Aš eisiu be galo arti į tą liepsną. Jau seniai žinojau, kad eisiu. Jeigu tik Jis- Liepsna Dvynė neatsitrauks vėl tolyn, jeigu neišsigąs savasties praradimo, ir tapimo visai nauju Žmogumi. Visos Žmonijos persikeitimo…

 Aš noriu juoktis  (2011-10-30) 

Noriu juoktis iki begalybės. Iš savęs, iš savo pasaulio, iš suvokimo, kuris kas kartą atranda ir iškelia naują ribą. Iš pačių svarbiausių dalykų, kuriuos dažniausiai paliekame pabaigai,- iš Esmės.       Kai prisiliečiau prie jos savo juoku, ji tapo tokia paprasta, bereikšmė, trapi. Ir ji nebegali daugiau įtakoti manęs. Ir ši, ir visos kitos esmės. Jos labai pažeidžiamos natūralaus gyvo juoko,- kaip mat sumenksta, susitraukia ir subyra apimtos juoko galybės. 
heartl       
Jeigu juoksiuosi kai man kalbėsi pačius svarbiausius esminius dalykus, žinok, kad jie jau išsisprendė, nes tai ir bus pats sprendimas…
Ir jeigu juoksiesi kartu, pažinsi daugybę puikių akimirkų, kurios galbūt nuves tave ten, kur visada norėjai patekti. Tai tokia lavina, kuri pajudinta nušluoja visas kliūtis kelyje.       
Noriu juoktis ir man gera..

Prisilietimas… (2011-11-30)

 

Medituoju tuštumą… Medituoju tuštumą… Medituoju tuštumą…
Noriu medituoti Meilę, tačiau medituoju tuštumą, kad išsigryninčiau ir manęs daugiau niekas nebežeistų.Ar žinojai kad patirti Meilę ir susilieti su ja galime iš skirtingų būvių, iš skirtingų pozicijų, skirtingų lygmenų. Iš ten kur esame, kur kuriame savo realybę, iš to pasaulio kuriame gyvename. O gyvename ne tame pačiame pasaulyje. Kiekvienas savo skirtingoje realybėje. Tiesa, kai kurios realybės panašios ir čia mes tuojau pat skubame daryti prielaidas, kad tai tas pats pasaulis, kad tie patys dėsniai, tokios pat realizacijos. Prisilietimas iš kitos realybės mus veikia kitaip, nei tikisi žmogus su kuriuo bendraujame. Jis tikisi pagal savo patyrimą, savo pojūčius ir gali būti, kad neatpažįsta kitokių pojūčių kitame. O jeigu paaiškinti tai?- tiems kas nesupranta, nepastebi, nejaučia…O jeigu pakylėti juos, atverti tą nepažintą erdvę, išmokyti būti kitaip, mylėti kitaip…
Labai stengiuosi, tačiau nieko neišeina… Matau, kaip kitas žmogus pyksta ir teisia, tempia mane į savo sukurtą realybę, priekaištauja dėl dalykų kurie toje jo realybėje be galo svarbūs ir kurių nėra ten, kur galėčiau jį nuvesti. Jeigu tik leistų, jeigu nesispyriotų, jeigu atsisakytų savo Ego. Siūlau tai, kas galbūt ir yra to Žmogaus siekiamybė. Bet turbūt per drąsiai siūlau ir jis nusisuka…

Dvi Dvasios, du Žmonės prisiliečia vienas prie kito, kad atrastų tame visą begalybę pažinimo galimybių, tačiau kartais neišlaiko tos galybės savimi ir bėga… nuo to kito, nuo savęs, nuo galimybių, nuo pokyčių..- į įprastą būseną, į saugumą, į kasdienybę, į rutiną, į visą apimančią miglą… 

healing-light Pasaulis toks tobulas, ir viskas taip tobulai paruošiama- šis susitikimas dviejų plaukiančių skirtingomis jūromis laivų- dviejų žmonių, kurie iki tol kiekvienas plaukė savo keliu. Ir staiga, nežiūrint skirtingo kurso, vėjų, atstumo net kiekvieno jų suvokimo,- šie laivai susitinka. Tobulai priešingi vienas kitam, tobulai papildantys vienas kitą, tobulai keliantys vienas kitam iššūkius, pačias stipriausias pamokas ir tobulai savyje sukaupę šio susitikimo realizacijos galimybes… Tai ilgas Aukštesniųjų jėgų darbo rezultatas… vesti tuos laivus, paruošti susitikimui, įvykdyti susitikimą, priversti tuos žmones pažiūrėti vienas į kitą, prisiliesti, suvokti tame slypinčią Galią… Galią gebančią keisti ne tik jų likimus bet ir visą pasaulį… Vos tik tie Žmonės patiria tai, jie paliekami spręsti ir veikti patys,- keistis, duoti vienas kitam ranką, eiti jiems parodytu taku arba priešingai- nuolaidžiauti savo Ego, pasiduoti pykčiui, išreikšti nepasitenkinimą, demonstruoti ambicijas, valią būti tvirtu, laikytis iki šiol buvusių pačių svarbiausių siekiamybių (valdžios, stabilumo, aplinkinių įvertinimo…)
Ir visas šitas laivų kelias, visos tos Šviesos jėgų pastangos gali nueiti per niek…


Angelo daina… (2012-01-05)

Vėjas. Myliu jį net jei bloškia mane visa savo jėga į kažkokią nežinomybę. Jis tam, kad pūstų, tam kad išsklaidytų visa tai, kas per daug užsistovėjo, tam kad nutrauktų prisirišimus ir net išstumtų turimą pagrindą iš po kojų…

Jis verčia užsimerkti apiberdamas mano veidą aštriais lietaus lašeliais ar mažyčių snaigių spygliukais. Verčia nusigręžti kažkur į kitą pusę. Ir niekuomet nežinai tada, tokių stichijų šėlsme, ką pamatysi, su kuo susidursi ir kur pasisuks tavo šios dienos kelias…

Turbūt šis vėjas bloškia atgal vienas nuo kito tolstančius laivus, pasimetusius savo ieškojimų vandenynuose. Nukrypusius nuo kurso, pasimetusius ar bėgančius nuo gręsiančių pasikeitimų. Kiaurai persmelkia stovintį prie vairo kapitoną ir jėgos bei galios ratą ima į savo rankas. Tai ne Samsaros ratas, nes šis sukasi tolygiai vis labiau panardindamas mus į buvimo rutiną, kuomet net patys gražiausi dalykai tampa vien įprasto ir kasdien kartojamo ritualo dalis, palaipsniui prarandantys savo naujumą, žavesį, netikėtumų aistrą.

Tai permainų ratas, dėl kurio kasdien kyla begalės barnių tarp rutinoje paskendusių žmonių. Visi stengiasi išvengti pasikeitimų, nes ateinanti nežinomybė atrodo dar baisesnė už labiausiai įgrisusią rutiną, už pačią niūriausią kasdienybę, už pačią nekenčiamiausią darbo vietą ar labiausiai nemėgstamą viršininką…

Temidė juosia tinklą ir stabdo nuo kurso nukrypusius laivus. Šiai begalybei nebeatsispirs nei kapitonas, o ankstesnio kurso nebeišlaikys nei vienas čia pakliuvęs… Aukštesnės jėgos audžia tinklą ir vėjas- jų pagalbininkas. Ar verta jo bijoti? Tai beprasmiška lyg stabdyti išsiveržiantį ugnikalnį ar drebančią žemę. angellove

O aš girdžiu angelo dainą… Aštraus vėjo gūsiuose ir juos lydinčiuose tylos tarpsniuose. Girdžiu angelo dainą, kuri liejasi į mano širdį. Atnešdama žėrintį spindesį, palaimos svaigulį ir Meilę. Tai Meilės angelas Anaelis sūpuoja mane savo energijų lopšyje, gydydamas Sielos žaizdas ir žadėdamas tokią tobulą išsipildymo realizaciją, kad imu skęsti savo svajonių jūroje… Imu skęsti lyg laivas, prarandantis kapitoną, kuris pačią paskutinę sąmoningo suvokimo akimirką žvilgteli aukštyn ir viską perduoda į Šviesos jėgų rankas. Ir čia laukiantis Arkangelas Anaelis priima šią dovaną, ir veda laivą tik jam vienam žinomu keliu…

Girdžiu angelo dainą. Tai visų nuostabiausia, kas galėjo man nutikti, kas nutiko ir kas tebevyksta. Užsimerkiu ir pasineriu į šią garsų jūrą, į šį spindesį ir šią tobulą, dievišką būseną…

Ar matei šalia angelą? Gal būt jis kabėjo ant Kalėdinės eglutės, o gal stovėjo tyliai parimęs ant palangės ar darbo stalo..? Gal jis  tyliai dainuoja tau? Stebuklai nuolat šalia mūsų, tik mes kartais bijote juos pamatyti, išgirsti, patirti. Kartais bijome džiaugtis šios akimirkos žavesiu, nes juk ji netruks amžinai.

Angelas dainuoja man dainą ir norėčiau pasidalinti ja su visais, kuriems šiandien liūdna, kurie jaučiasi nereikalingi, vieniši, nemylimi, kurie pavydi ar niršta, kad kažkam yra gerai, geriau negu jam pačiam. Ir su tais, kurie tiki kad Meilę galima pririšti, uždaryti, supančioti, su tais, kurie kažkada ryžosi ją išduoti ar dar tik ruošiasi tai daryti…

Angelas dainuoja man dainą, kuri vis garsiau ir vis stipriau skamba manyje…


Muzika… (2012-03-12)

Šiandien supratau kad klausausi kiekvieno žmogaus muzikos. Turbūt jau seniai taip, gal net visą amžinybę. Klausausi balso, klausausi akių, klausausi rankų, kvėpavimo, širdies… Klausausi visos Esybės muzikos, kuri kiekviename skamba kitaip. Tai lyg didelio orkestro atliekamas sudėtingas muzikinis kūrinys. Galiu jame išskirti vieno instrumento garsą ir melodiją, kelių, keleto artimų- atskiro kūno organo skleidžiamas vibracijas, sistemos, minčių, jausmų garsą…

Žiūrėjau į sėdinčią mergaitę, kuri buvo nusiminusi ir liūdna. Ir skambanti muzika nebuvo labai darni, garsai neišbaigti, tačiau švarūs.Galiu nežiūrėti į tą žmogų, net neklausyti to, ką jis kalba, užtenka tos muzikos, kuri man pasakoja viską. Ir prisimenu ne veidą, plaukus, akis, o tą jo muziką, kuri geba atgaminti viską..sirdieserdve

 

Keletą kartų buvau sutikusi žmones su labai labai, dieviškai gražia muzika. Turbūt tuo metu stovėjau išsižiojusi, paskendusi tos paslapties dermėje, gal būt sustingusi savo žingsniuose ar žodžiuose… Toks žmogus išgirsta tą klausantįjį, jaučia jį ir nešasi su savimi. Tobulas dviejų Dvasių susitikimas, tobulas muzikos susiliejimas, tobulas santykis… Išgirdus tokią muziką, suprantu priėjusi slenkstį, duris kurios atveria naujus pasaulius ir naują pažinimo lygmenį. Juk tokioje dermėje galiu pereiti su tuo žmogumi į jo muziką arba atsivesti jį į savąją. Keisti garsus, sulieti melodijas, įvesti naujus instrumentus, išgauti naujas dermes…

Kūryba… Dieviška kūryba… Subtili kūryba…


Voras… (2012-06-10)

Ateina vakaras, vis labiau skleidžiasi sutemos ir aš ieškau akimis jo. Iš slėptuvės išlenda voras ir pakimba savo tinkle už lango. Toks didelis, storas ir stiprus. Žiūriu į jį vos judinantį kojas- turbūt skaičiuoja ar tikrina voratinklio gijas.

Keisčiausia, kad tas voras- lyg neatskiriama aplinkos dalis. Pamatau jį ten ir neriu į tą visagalę nakties ramybę, atslenkančią tylą, sąstingį to, kuo užsiėmiau dieną, ką mačiau, liečiau, tyrinėjau, apie ką galvojau. Voras- lyg kažkokia riba- sąlytis su kita erdve į kurią jį atradusi įžengiu. Ramiai, tačiau jau kitaip nei į dieną. Čia lyg įsiliečiau į paslaptį, kažką uždengtą, prislopintą, kitokį… Ir voras su tuo savo tinklu čia labai vietoje, labai laiku ir labai reikalingas.spid4

Kartais laukiu jo pasirodant. Stebiu vėjo siūbavimą už lango, stebiu gęstančią dieną ir laukiu jo. Kad vėl viskas nurimtų, kad vėl turėčiau ženklą grimzdimui į savo pačios gelmes, į kelią vedantį iš sąmonės į pasąmonę…

Man jis vis labiau artimas. Žiūriu į jį, o jis į mane. Tačiau manau, kad nežiūrėdama dar labiau jį suprasčiau, tad užsimerkiu ir žiūriu į jį užsimerkusi. Stebiu kaip jis krutina kojas ir matau ryškėjantį burbulą, kurį pučia. Dar truputį ir galėsiu įkvėpti tą burbulą. Tik nežinau ar noriu jį įkvėpti, nes jis lyg neišplaktas kiaušinis, nevienalytis, gleivėtas, besipildantis kažkuo judančiu…

Atsimerkiu. Gal geriau žiūrėsiu atsimerkusi.

Jaučiu jo liūdesį. Negaliu nejausti. Anksčiau visada kitame lango kampe pasirodydavo kitas voras. Šiek tiek mažesnis. Irgi rezgė ir prižiūrėjo savo tinklą. Du vorai už lango kalbėjo apie savo susitarimus ir buvo tokie gražūs. Šiandien kitas voras neišlindo. Laukiu kol dar labiau sutems, kad pagaliau nurimčiau ir sklęsčiau į savo paslapties gelmes, į kitą pasaulį, į dienos užmarštį ir nakties atradimus.

Negaliu nurimti, nes kito vis nėra, o tas vienas likęs voras kažkoks per daug liūdnas. Per daug vienišas, per daug įnikęs į savo tinklą. Ne toks kaip visada kabantis ir tik truputį kartais pataisantis siūlelius, o perdėtai įnikęs į savo darbą. Besistengiantis užsimiršti, besistengiantis čia tame mezgime rasti savo ramybę ir, gal būt, paskandinti savo nerimą…

Jaučiu jo nerimą ir pati tampu juo. Nebelieka tos slaptos perėjimo tarp pasaulių akimirkos, kuomet ramiai  ir sąmoningai slenku nakties ramybės keliu.

Laukiu ir vis dar tikiuosi kad tas antras voras išlįs, tačiau viduje žinau, kad to nebus. Bet noriu kad būtų, nors ir nebus…

Už lango vienišas voras. Didelis, storas ir labai gražus. Kitoje pusėje lango- aš. Žvelgianti ir laukianti antrojo. Pametusi perėją į naktį, sunerimusi, per daug pastebinti ir per daug jaučianti. Dėl voro, dėl išeinančios dienos ir vis dar neatėjusios nakties. Turbūt dėl to kuo esu …


Meilė ir  Šviesos Hierarchija… (2012-09-22)

Vakar šypsojausi žmogui dalindama savo širdies šilumą ir rūpestį, pagalbą ir atvirumą. Žvelgiau jam į akis, skaitydama žinią apie tai, kad rytoj šis žmogus mane išduos.  Šypsojausi ir siunčiau jam lygiai tokią pat Meilės energiją kaip ir visiems kitiems,- be jokių sąlygų, šiltą, užpildančią, globojančią ir nušviečiančią mus savo vaivorykštine šviesa. Laikiau jį už rankos ir kviečiau pažinti tą vaivorykštinį meilės ir svajonių realizacijos pasaulį. Užtenka ten įžengti ir kaip mat suyra visi destruktyvus planai, lūkesčiai, kančia ir skausmas, prisirišimai, sienos, blogybių priežastys. Jeigu tik būčiau galėjusi ten nuvesti šį klaidžiojantį, pykstantį, vienišą žmogų, šiandien nebūtų tos tamsos, kuri sklendžia link manęs nešdama išdavystės ir destruktyvių pasirinkimų energiją…

Aišku aš nepriimsiu tos energijos, bet matau, kaip ji skrieja link manęs, kaip bando apsiaust, apsupti ir atskirti nuo šviesos ir meilės šaltinio, kuriame esu. Apriboti, atitraukti, nuslopinti… Žemėje gimsta dar daugiau blogio, nes bet kokia sukurta energija niekur nedingsta…angel86

Ir vėl šypsosiuosi kitam, ir dar kitam… kitiems.. nepriklausomai kokie ketinimai bręstų jų sąmonėje, kokios ambicijos ar kokie pasirinkimai skatintų daryti vienus ar kitus dalykus. Lyg neišmoktą pamoką kartosiu šią šypseną ir Meilės dalijimą, nes nenoriu mokytis apgaulės, apsukrumo, apsimetinėjimo ir dviveidiškumo.

Stiebiuosi aukštyn, stengdamasi prisiliesti prie vis aukštesnių  Visatos hierarchijos lygmenų. Ir čia Meilė- pagrindinė varomoji, sąmoningumo ir šviesos energija, kuri atveria duris ten, apie ką neįstengia net pasvajoti prie žemiškų dalykų prisirišęs asmuo.

Vėl šypsausi tai slenkančiai link manęs išdavystės energijai, apiberiu ją vaivorykštinės šviesos kibirkštimis ir kalbu apie tai, kad viskas aplink meilė, tik ji ir daugiau nieko.

Aplink mus tik Meilė, ir šviesos jėgos atsiliepia į Meilę, Dvasiniai vadovai, Dvasiniai Mokytojai atsiliepia į mūsų Meilės šauksmą ir visas gėris, pilnatvė, svajonės, gebėjimai realizuojasi per šią Meilės energiją. Mes ją priimame, priimdami į save viską arba atstumiame, atsisakydami visko.. nėra išlygų, tarpinių variantų, kompromisų ir kitų kelių. Tik vienintelis Meilės kelias…

 _____________________________________________________________________________________

Ateina toks rytas, kai pajuntu, kad ištrinti nebėra ko… (2013-06-10)

 

Nuostabus gyvenimas, nuostabus rytas, nuostabus krištolinis garsas apgaubiantis visą mane.

Šiandien visa krūtine įkvėpiau šį krištolinį skambesį į save gilyn ir pajutau kaip nuostabiai jis atliepė manyje suvirpindamas visą kūną pačiais tyriausiais sielos skambesiais. Pasigirdo krištolinių pakalnučių garsas ir netrukus pasklido jų kvapas, jas pasivijo violetiniai aštuoniakampiai varpeliai. Paskui jų atsirado ir rausvų. O tas vos girdimas, vos apčiuopiamas tylutėlis skambesys, kai vos vos paliečiamos jautriausios stygos- laukinės rugiagėlės, ir jos plonyčių žiedlapių skimbčiojimas aplink… 

Gulėjau nustebusi, kvėpuodama šį puikų sklandantį skambesį, gerdama gėlių aromatą ir maudydamasi švelnių gėlių jūroje. Ar tai gali būti tikra? Ar tai nesibaigs su dar vienu kvėptelėjimu, dar kitu..?

Kvėpavau vis  labiau atsipalaiduodama, vis giliau į save įsileisdama šį krištolinį garsų šokį ir sukdamasi su juo šioje man paruoštoje dieviškoje šventėje.

Atėjo toks rytas, kai ištrinti nebėra ko. Manyje nebėra daugiau širdgėlos, skausmo, ilgesio ir liūdesio. Nebėra ko ištrinti, ko atsisakyti, nebėra ko keisti ir ką taisyti. Šiandien viskas taip tobulai išbaigta, taip darnu manyje ir aplink!

Visiems noriu pasakyti, patvirtinti, padėti suprasti- taip tikrai  būna, užlipi laiptelius, visas pakopas vedančias iš skausmo ir kančios, iš išdavystės ir liūdesio, iš baimės ir lūkesčių ir pasiekusi tą paskutiniąją pakopą patiri tokią Dovaną, gauni tokį atpildą, kad išties gali suabejoti, ar vis dar esi čia pat žemėje, ar jau peržengei į kitą realybę..

Šiandien rytas, kai nebėra ką ištrinti, nes visas skausmas jau išbaigtas, visa kančia iškentėta, visas liūdesys išliūdėtas, visas pyktis- išpyktas. Atrandi tokią absoliučiai tobulą būtį, skambesį, spalvas, dermes, kad pradedi tirpti jose, pradedi sklandyti lyg nuo begalinės begalinės begalinės iki šiol trūkusios motinos meilės, kuri pagaliau užlieja tave ne trumpučiais prisilietimais ar apsikabinimais, kurių vis tiek nuolat trūkstas, per maža… Užlieja begaline visa apimančia lavina, kurios nėra nei galo, nei krašto . Neišsenkamu vos to trokšto dalyko šaltiniu, paskandindama tave jame. Iki soties užpildydama ir dar be galo daug palikdama aplink, kad bet kada ištroškus, išalkus galėtum čia pat ją gerti, kvėpuoti, jausti, matyti…

Begalinė meilės ir visa apimančios tobulos būties lavina..

Gyvenime svarbiausios ne tos akimirkos, kai kvėpuoji, bet tos, kai kvapas atimamas.. Tam, kad įkvėptum kitką, kitaip, kad prarastum budrumą ir įsileistum tai, ko visą laiką bijojai..